Cukraus skaičiavimas alaus užgazavimui (3 dalis): alaus užgazavimo procesas

Kai jau išsiaiškinome, kaip apskaičiuoti užgazavimo cukraus kiekį, kaip jį pamatuoti, susipažinome su cukraus rūšimis, pasigilinkime šiek tiek į patį alaus užsigazavimo procesą.

Gazuojant alų atliekame tris pagrindinius žingsnius:

1. Apskaičiuojame ir sudedame fermentavimo cukrų

Kaip apskaičiuoti ir pamatuoti fermentavimo cukraus kiekį aptarėme 1-ojoje straipsnio dalyje.

Yra įvairių būdų sudėti cukrų į alų. Vieni deda šaukšteliu į kiekvieną butelį, kiti ištirpdo cukrų vandenyje ir vėlgi pila į kiekvieną butelį švirkštu. Man labiausiai patinka apskaičiuoti bendrą cukraus (naudoju gliukozę) kiekį visam turimam alui, pavirti vandenyje 10 min. ir supilti į alų. Alų prieš tai nupilu nuo mielių į „išpilstymo kibirą“, į jį supilu prieš tai vandenyje pavirtą visą reikiamą cukraus kiekį, lengvai pamaišau ir po 5-10 min. pilstau. Svarbu nepadaryti per tiršto cukraus sirupo, nes tada cukrus sunkiau pasiskirsto po alų ir vieni buteliai gali būti neužsigazavę, o kiti – pergazuoti.

2. Mielės valgo cukrų, gamina CO2 ir C2H5OH

Šiame etape reikia žinoti, kad labai svarbu alų laikyti šiltai, t.y. dar nenešti į rūsį, nedėti į šaldytuvą ir pan. Alus turi būti laikomas temperatūroje, artimoje fermentacijos temperatūrai, nes mielės šiame etape ir vykdo fermentaciją, tik šiuo atveju mes surenkame CO₂ – neišleidžiame jos per „burbuliatorių“. Kiek laiko trunka šis etapas? Laikas priklauso nuo keleto veiksnių: ar seniai pasibaigė pagrindinė fermentacija, ar buvo naudojami kokie nors mielių nusodinimo būdai. Kuo mažiau liko mielių ir kuo jos labiau „užmigusios“ (seniau pasibaigusi fermentacija), tuo ilgiau trunka užgazavimas. Dažniausiai užtenka alų šiltai palaikyti savaitę, jeigu sunkiau gazuojasi – dvi savaites.

Mielė valgo cukrų ir gamina naudingus dalykus

3. Pagamintą CO₂ reikia ištirpinti aluje

Mielių prigamintą CO₂ reikia ištirpdyti aluje. Šiame etape svarbiausi veiksniai – alaus temperatūra ir laikas. Kuo žemesnė temperatūra, tuo greičiau tirpsta CO₂, todėl šiame etape alų nešame į rūsį arba dedame į šaldytuvą.

Šioje vietoje norėjau rašyti, kad dabar tai jau ragaujame, kas gavosi. Bet ragauti galima (ir reikia) kiekviename etape: tiek padarius alų (dar neužsigazavusį), tiek prieš išnešant šaltai patikrinti, ar jau užsigazavo. Užsigazavimui sekti galima įsipilti vieną ar keletą plastikinių butelių - kai butelis tampa kietas, galime ragauti ir tikrinti užsigazavimo lygį.