Kai jau išsiaiškinome, kaip apskaičiuoti užgazavimo cukraus kiekį, kaip jį pamatuoti, susipažinome su cukraus rūšimis, pasigilinkime šiek tiek į patį alaus užsigazavimo procesą.
Gazuojant alų atliekame tris pagrindinius žingsnius:
1. Apskaičiuojame ir sudedame fermentavimo cukrų
2. Mielės valgo cukrų, gamina CO2 ir C2H5OH
Šiame etape reikia žinoti, kad labai svarbu alų laikyti šiltai, t.y. dar nenešti į rūsį, nedėti į šaldytuvą ir pan. Alus turi būti laikomas temperatūroje, artimoje fermentacijos temperatūrai, nes mielės šiame etape ir vykdo fermentaciją, tik šiuo atveju mes surenkame CO2 – neišleidžiame jos per „burbuliatorių“. Kiek laiko trunka šis etapas? Laikas priklauso nuo keleto veiksnių: ar seniai pasibaigė pagrindinė fermentacija, ar buvo naudojami kokie nors mielių nusodinimo būdai. Kuo mažiau liko mielių ir kuo jos labiau „užmigusios“ (seniau pasibaigusi fermentacija), tuo ilgiau trunka užgazavimas. Dažniausiai užtenka alų šiltai palaikyti savaitę, jeigu sunkiau gazuojasi – dvi savaites.
Mielė valgo cukrų ir gamina naudingus dalykus |
3. Pagamintą CO2 reikia ištirpinti aluje
Mielių prigamintą CO2 reikia ištirpdyti aluje. Šiame etape svarbiausi veiksniai – alaus temperatūra ir laikas. Kuo žemesnė temperatūra, tuo greičiau tirpsta CO2, todėl šiame etape alų nešame į rūsį arba dedame į šaldytuvą.
Šioje vietoje norėjau rašyti, kad dabar tai jau ragaujame, kas gavosi. Bet ragauti galima (ir reikia) kiekviename etape: tiek padarius alų (dar neužsigazavusį), tiek prieš išnešant šaltai patikrinti, ar jau užsigazavo. Užsigazavimui sekti galima įsipilti vieną ar keletą plastikinių butelių - kai butelis tampa kietas, galime ragauti ir tikrinti užsigazavimo lygį.