Šiais metais visi suskubo išvirti savo kvietinį: Kalnapilis White Select, Volfas Engelman „Baltą pintą“ ir „Fortas Weissbier“ kiek seniau kvietinį alų išleido Vilkmergė ir Kauno alus. Keista, kad ilgus metus kvietinį alų gamino tik dvi daryklos (Gubernija – Kvietinį baltą, Švyturys – Baltą, na ir Vilniaus alaus Kvietinis galėtų būti prie senesnių).
Įdomu tai, kad visos daryklos daro vokiško stiliaus (hefeweizen) kvietinį alų ir tik viena – Kalnapilis bando daryti belgiško stiliaus (witbier) kvietinį (tiesa, kol kas gana nuosaikią jo versiją, turbūt nenorėdami išgąsdinti konservatyviųjų Lietuvos alugerių).
Neseniai parduotuvių lentynose pasirodė balta Utenos skardinė, ant kurios parašyta, jog joje – kvietinis alus. Jau norėjau čiupti, bet sustabdė užrašas mažesnėmis raidėmis: aromatizuotas. Visgi skardinę paėmiau, perskaičiau sudėtį, įsitikinau, kad ten dedami kažkokie neįvardinti aromatizatoriai ir mintyse „nurašiau“. Kažkodėl man iš karto ėmė vaidentis Kronenbourg blanc, kuris irgi yra aromatizuotas ir tų aromatizatorių man jame yra per daug. Tą dieną viskas taip ir baigėsi.
Po geros savaitės užsuko svečių, jie atsinešė aukščiau aprašytą baltą skardinę, sako radom naują alų, reikia paragauti. Ką gi – teko ragauti :)
Viskas geriau negu tikėjausi. Aromatizatoriai per daug neišsišoka, alus lengvai geriamas, kvapnus, tik šiek tiek skystokas. Lyg ir bandyta išgauti kažką panašaus į witbier skonį. Tokie įspūdžiai buvo, kai gėrėme labai šaltą alų.
Aš esu didelis kvietinio alaus mėgėjas. Ne kartą esu pasakojęs istoriją, kad kai atsirado pirmasis Lietuvoje kvietinis alus, aš jį gerdavau šiltesnį, kad tik kuo geriau jaustųsi aromatas ir mielių skonis. Tačiau, kai sušilo šiuo metu aprašomas aromatizuotasis, supratau, kad jo gerti nebegaliu. Alus išsibalansavo, išlindo kažkokie sintetiniai skoniai, alus sau – aromatizatoriai sau. Nors ir ragavau, bet nemeluodamas galiu pasakyti, kad nepirkau ir nepirksiu :)
0 comments :
Rašyti komentarą