Vaizdo reportažas apie "Katedros raudonąjį"

Žurnalas apie alaus kultūrą www.petrashka.lt publikavo vaizdo reportažą apie "Katedros raudonojo" pristatymą:
http://www.petrashka.lt/renginiai/reportazas-gediminas-navickas-bravore-prie-katedros-pristato-raudona-airiskaji-eli/

Žiūrėkite reportažą, o paskui - ragaukit, kol liko :)

Su artėjančiais!

Skaityti toliau >>

Katedros raudonasis elis - kviečiu ragauti

Katedros raudonasis – pirmas pagal mano receptą išvirtas alus, prieinamas plačiam vartotojų ratui :)

Jo galite paragauti restorane-bravore „Prie Katedros“ (Gedimino pr. 5, Vilnius). Kaip tik Kalėdoms :)

Tai airiškas raudonasis elis – Lietuvoje gana retai sutinkamo stiliaus alus. Šis alus pasižymi tuo, jog yra gana lengvas, bet kartu ir pilno skonio. Tinkamas ir žiemai, ir vasarai. Virdami jį naudojome net šešių rūšių salyklus ir dviejų rūšių apynius.

Tamsaus vario spalvos, ragaujant jaučiamas lengvas karamelės saldumas. Vidutinio kūno, lengvai gazuotas. Skonis baigiasi lengvu skrudinto salyklo poskoniu ir švelniu apynių kartumu, o recepte esantys skrudinti miežiai poskoniui suteikia sausumo.

Štai ką apei šį alų parašė kolega namų aludaris ir tinklaraštininkas Žalvarinis:
Alus tikrai išėjo skanus (nors sunku jį su kažkuo palyginti, nes Lietuvoje tai pakankamai naujas ir neatrastas stilius). Jau buvau pasiilgęs tokio stiliaus alaus, kai aromatus ir skonį sukuria salyklinė bazė ir tik nedaug prie to prisiliečia apyniai, alus mažai karbonizuotas bei nestiprus, bet pakankamai tvirto kūno.

Beje, keli patarimai einantiems ragauti šio alaus: 
1. Imkit išsinešimui arba gerkite po mažą bokalą, nes pradžioje reiktų, kad alus sušiltų bent iki 12 laipsnių. Tik tada aromatai pasklis taurėje ir jis įgaus visai kitokias natas nei prie 5°C. 
2. Patarčiau jo antrą kartą paragauti dar po kokių trijų savaičių, kai jis jau bus pilnai subrendęs (tik yra viena problema ar jo liks)...


Paragauti kviečiu tik asmenis, sulaukusius 18 metų.

Skaityti toliau >>

5 patarimai belgiško kvietinio (witbier) alaus gamybai

Perskaičiau gerą straipsnį apie belgiško kvietinio (witbier) alaus gamybą, kuriame pateikiami penki aiškūs patarimai, į ką reikia atkreipti dėmesį verdant witbier'ą. Kadangi šis stilius paskutiniu metu darosi vis populiaresnis tarp namų aludarių, nutariau išversti patarimus šiek tiek pridėdamas ir nuo savęs :) 2014 metais pradėjau virti kvietinį alų ir nemažai jo išviriau, norisi pasidalinti patirtimi.

Kiekvienas alaus stilius turi tam tikras nusistovėjusias taisykles, kurias žinoma galima laužyti, bet prieš laužant, jas reikia žinoti, kitaip nebus aišku, ką laužyti :)
Esminiai witbier bruožai – nesalyklinių kviečių ir prieskonių naudojimas bei specialios mielės. Būtent šie bruožai ir skiria witbier'ą nuo kito visiems (labiau) pažįstamo kvietinio alaus stiliaus – weissbier'o (vokiško stiliaus kvietinio alaus), kuriame naudojamas tik bazinis salyklas, kvietinis salyklas ir specialios mielės.



1. Naudokite tik labai šviesius bazinius salyklus
Witbier olandiškai  reiškia „baltas alus“, todėl jis ir turi atrodyti drumstas ir šviesus – balkšvas. Geriausia naudoti bazinius salyklus, kurių spalva yra žemiau 2.0° L. Naudojant tamsesnius salyklus, spalva gali tapti purvina, panaši į pelkės vandenį, o taip apt tai jau nebebus witbier spalva.

2. Pasirinkite tinkamas „skanias“ mieles

Labai svarbus šio stiliaus alaus komponentas yra mielės. Skonį jos įtakoja ne tik fermentacijos metu suformuodamos skonio profilį (daugiausia esterius), bet ir pačios yra skonio dalis, kadangi alus būna drumstas ir nefiltruotas, todėl reikia rinktis, kad mielės ne tik gerai dirbtų, bet ir pačios būtų skanios.

Štai ką rekomenduoja amerikiečiai:
Wyeast 3942 – Belgian Wheat
Wyeast 3944 – Belgian Witbier
Wyeast 3463 – Forbidden Fruit
White Labs WLP400 – Belgian Wit
White Labs WLP410 – Belgian Wit II
Brewing Science Institute B-42 – Essens Wheat
Brewing Science Institute B-44 – Belgian Wit

Mielės yra ne tik esminis skonio formuotojas, bet stipriai įtakoja ir alaus išvaizdą, todėl aluje jų turi kažkiek likti, bet ne per daug, kadangi alus nuo per didelio mielių kiekio gali tapti aitrus, todėl visgi reiktų apdaryti šiokį tokį mielių nusodinimą prieš išpilstant.

3. Naudokite avižinius dribsnius
Avižiniai dribsniai alui suteikia šilkinio švelnumo (angl. silky mouthfeel). Aš rekomenduoju naudoti iki 5% avižinių dribsnių nuo bendro salyklo kiekio.

4. Naudokite prieskonius, bet nepersistenkite

Diskusijose su kitais namų aludariais ne kartą esame priėję išvados, kad naudojant prieskonius alaus gamyboje yra geriau mažiau negu daugiau, ne išimtis ir witbier'as. Prieskoniai yra labai svarbi šio stiliaus sudedamoji dalis, tačiau labai lengva perlenkti, o tada prieskoniai ima dominuoti ir alus gaunasi nesubalansuotas. Jeigu kito stiliaus alų būtų galima ilgiau pabrandinti ir palaukti, kol prieskoniai „nurims“, tai witbier nėra brandinimu labai tinkamas alus: bilgiau stovėdamas netenka kūno, linkęs persigazuoti. Todėl patarčiau eksperimentuoti, bet atsargiai. Po drąsių eksperimentų atsirado net kalendromis perskanintų alaus bandymų pavadinimai: „dešrinis“, „lietuviškasis sasiskinis“ ir kiti :)

Dažniausiai naudojami prieskoniai yra kalendros sėklos ir karčiosios apelsinų žievelės (Curacao). Kalendros sėklas reiktų pirkti nemaltas ir sutraiškyti (nemalti) prieš pat dedant į misą. sakoma, kad šviežiai traiškyta kalendra geriau atskleidžia savo citrusinę skonio ir kvapo pusę. Rekomenduojama naudoti 2-5 g kalendros 10 litrų alaus. Jei norite daugiau kvapo, galite dėti kalendrą į antrinę fermentaciją, kaip apynius šaltam apyniavimui, gaunasi toks šaltas kalendravimas :) Sako, kad Hoegaardenas jį naudoja.

Antras dažniausiai naudojamas prieskonis yra karčiosios apelsinų žievelės (Curacao), taip pat galima naudoti ir paprastojo apelsino žieveles, bet tada aluje gali dominuoti jų citrusinis charakteris. Aš kartais naudoju ir saldžiąsias, ir karčiąsias žieveles.

Taip pat galima naudoti ir kitus prieskonius: kmynus, ramunėles, kardamoną ir kitus. Eksperimentuokite, bet prisiminkite, kad mažiau yra daugiau :)

5. Leiskite fermentavimo temperatūrai iš lėto kilti
Namuose nelengva tiksliai kontroliuoti fermentacijos temperatūra, bet būtų pageidautina mieles suleisti esant žemesnei misos temperatūrai (17-18°C), o paskui leisit jai lėtai kilti ir fermentacijos pabaigoje pasiekti 21-24°C. Tokiu atveju gausite visą spektrą esterių – nuo gvazdikėlių iki bananų. Beje, bananai nėra tokie pageidaujami kaip vokiškame kvietiniame aluje, todėl su jais (su viršutine fermentacijos temperatūros riba) irgi reiktų elgtis atsargiai.

Na, o dabar, kai jau sužinojote taisykles, belieka jas išbandyti, o tada jau laužyti bei eksperimentuoti, sėkmės!

Skaityti toliau >>

Nacionalinio Giros ringo 2014 rezultatai

Antradienį,  gruodžio  2  d.,  įvyko  šeštasis  „Nacionalinis  Giros  ringas“, kurio  metu buvo degustuojamos giros, parduodamos Lietuvos rinkoje.

Profesionalų komisija posėdžiauja

Šeštąjį kartą „Nacionalinis Giros ringas“ įvyko „Alaus namuose“ Vilniuje. Kaip ir kiekvienais metais, buvo dvi vertinimo komisijos – LIAUDIES ir PROFESIONALŲ.

Profesionalų  komisiją,  kurie  buvo  atsakingi  už  Grand  prix  nominaciją,  sudarė  9  nariai,  Jos
pirmininkas – „Poliarizuotų  stiklų“  lyderis  Šarūnas  Mačiulis – Šaras,  prieš  kelis  metus visiškai atsisakęs alkoholio, ir pasak jo nuo to laiko tapęs „didžiausiu giros žinovu“  Lietuvoje. Liaudies balsą  reprezentavo  apie  70  giros  ištroškusių  piliečių,  kurie  išrinko   aukso,  sidabro  ir bronzos medalių laimėtojus. Specialiai  atrinkta  profesionalų  komisija  ir  liaudis  ragavo  ne  tik Lietuvos, bet ir užsienio giros gamintojų  produkciją,  „aklos  degustacijos  būdu“  -  nežinant  kokią girą degustuoja,  bei  vertino ją pagal tam tikrus kriterijus – išvaizda, aromatas, skonis, prisotinimas angliarūgšte ir bendras įspūdis. Gira buvo atrinkta Lietuvos parduotuvėse, gamintojams nežinant ir nedalyvaujant.

Degustacijai  buvo  pateiktos  27  giros  ir  giros  gėrimų  rūšys,  tad  rinktis  buvo  iš  ko  –  ragauta lietuviška,  latviška,  baltarusiška  bei  rusiška  giros  gamintojų  produkcija.  Nors  tarptautinėse parodose  lietuviškos  giros  skina  laurus,  tačiau  savam  krašte  jos  nesublizgėjo  ir  pagrindines pozicijas  užleido  latviškai  girai.  Dar  skaičiuojant  rezultatus  komisijos  pirmininkas  Šarūnas Mačiulis-Šaras prognozavo, kad laimėtoju gali tapti visiškai naujas rinkos dalyvis.

2014 metų „Nacionalinio giros ringo“ nugalėtojai:
Grand prix – „Volfas Engelman Imperial“ (Volfas Engelman, AB, Lietuva)
Aukso medalis – „Tanheiser Porteris“ (SIA "Ilgezeem", Latvija)
Sidabro medalis – „Smetoniška Apynio“ gira (Volfas Engelman, AB, Lietuva)
Bronzos medalis – „Gira Tanheiser tamsi“ (SIA "Ilgezeem", Latvija)

Giros ringo 2014 nugalėtojų diplomai

Gira „Tanheiser Porteris“ surinko ir profesionalų, ir liaudies komisijų simpatijas, tačiau iki Grand prix jai pritrūko vos kelių balų.

Po  renginio  kalbintas  AB „Volfas Engelman“ marketingo vadovas Mantas Matukaitis džiaugėsi, jog  tik  šiemet  pradėta  gaminti  „Volfas Engelman“  prekės  ženklo  gira,  natūraliai rauginta alaus mielėmis, buvo taip aukštai įvertinta.

Maloniai  nustebino  mažųjų   gamintojų  naujiena – tik  šiemet rinkoje  pasirodžiusi šeimos bravore Pakruojyje gaminama „Daujotų gira“, kuri pagal profesionalų komisijos vertinimo rezultatus labai mažai atsiliko nuo Grand prix laimėtojos.

Dvi konkurse dalyvavusios natūraliai raugintos giros buvo surūgusios, o gaila – jos galėjo neblogai pasirodyti. Guodžia tik tai, kad jei gira surūgsta, vadinasi, joje yra kam surūgti :)

Giros ringo 2014 metų rezultatų suvestinė (paspaudus išsididina)

Primenu, kad 2013 metais vykusio renginio metu buvo apdovanotos šios giros:
Grand Prix  - „Smetoniška Apynio  gira“
Aukso  medalis  –  „Selita“   Kaimiška  firminė
Sidabro  medalis  –  „RIMI  KVAS“
Bronzos  medalis  –  „Senojo  Pasvalio  gira“.

Skaityti toliau >>

Nacionalinis Giros ringas 2014

Jau šeštą kartą vyks „Nacionalinis Giros ringas“, kur bus išrinkta geriausia gira Lietuvoje. Šiais metais renginys vyks „Alaus namuose“, 2014 m. gruodžio 2 dieną.

Pagal konkurso taisykles, ringe dalyvaujanti gira atrenkama Lietuvos parduotuvėse, gamintojams nežinant ir nedalyvaujant. Gira vertinama „aklos degustacijos“ būdu – tiek komisijos nariai, tiek liaudis nežinos, kokią girą ragauja. Iki renginio gira laikoma vienodomis sąlygomis 3 dienas.

Ringas remiamas tik privačių rėmėjų ir įmonių lėšomis. Tapimas renginio rėmėju visiškai neturi įtakos rezultatams. Ragaujamos giros gamintojų atstovai neturi teisės būti komisijos nariais.

Bus vertinamos tik GIROS (o ne giros gėrimai), kurias galima nusipirkti Lietuvos teritorijose, taip pat ir užsienio gamintojų.

Vertinimo komisijos bus dvi:
LIAUDIES – gali dalyvauti visi norintys. Išankstinės registracijos nėra, visi norintys, registruojasi renginio vietoje nuo 18:30.

PROFESIONALŲ – specialiai atrinkta 10 žmonių: technologų, gėrimų žinovų, aludarių.

Bus išdalinti 4 medalių komplektai:
- Grand Prix
- Aukso medalis
- Sidabro medalis
- Bronzos medalis

Ir svarbiausia – renginys NEMOKAMAS!!!

Ateik ir atsivesk draugą!

Skaityti toliau >>

Ragautuvės: Guiness Original

Turbūt teko parduotuvėse matyti Guiness Original alų stikliniuose buteliukuose. Anksčiau galvojau, kad tai tik pakuotės skirtumas, kol neparagavau...
Vėliau pamačiau, kad net pavadinimai skiriasi. Skardinėse yra Guiness Draft ("pilstomas"), o buteliukuose – Guiness Original.

Buteliuke alus rūgštesnis, skystesnis, mažiau kūno, nėra kreminės putos, stipresnis (5% ABV). Rudos spalvos, skonyje daug mažiau skrudėsio, dominuoja tamsių salyklų rūgštelė. Stipriai skiriasi nuo įprasto Guiness'o, man labiau rudasis elis negu stautas.

Pasidomėjus internete paaiškėjo, kad vis dėlto Guiness'o, kokį mes įpratę gerti, skonį labai formuoja tai, kad jis yra užgazuotas su azoto oksido ir angliarūgštės mišiniu ir įgauna šilkinę tekstūrą bei kreminę putą (pilstomas arba skardinėse). Ir, žinoma, garsusis burbuliukų žaismas vaidina ne paskutinį vaidmenį, kai atrodo, kad jie ne kyla, bet leidžiasi.

Guiness original yra užgazuotas su angliarūgšte ir neturi butelyje to sprogstančio plastikinio burbulo, kuris užgazuoja alų atidarius skardinę ir padaro taip, kad jis atrodytų kaip ką tik įpiltas iš krano.
Iš tiesų, tai labai įdomu, kiek daug įtakos alui duoda užgazavimas – atrodo kaip kitas alus. Norintiems tuo įsitikinti – rekomenduoju paragauti abi versijas iš karto.

Plačiau anglų kalba galite paskaityti čia:
http://thehappiestcow.wordpress.com/2012/06/21/guinness-draught-vs-original-so-whats-the-difference/

Skaityti toliau >>

Knyga apie lietuvišką alų - anglų kalba

Alaus entuziastas ir tinklaraštininkas iš Norvegijos Lars Marius Garshol publikuoja savo trumpą knygelę apie Lietuvos alaus sceną ir kultūrą (anglų kalba) prie kurios parengimo prisidėjo ir Martynas (Ramtyns) iš TikrasAlus.lt.

Elektroninė knygos versija yra nemokama, o popierinę galima nusipirkti:
Ceatespace ir
Amazon.

Gautos lėšos bus naudojamos medžiagos apie lietuvišką alų vertimui į anglų kalbą (!). Gaunasi toks kaip ir geros idėjos parėmimas, galvoju nusipirkti.

Knygos anotacija iš Createspace:
Lithuania has one of the most interesting beer cultures on earth, but it's a beer culture that is almost wholly unknown outside the country itself. This guide explains what is so special about Lithuanian beer and helps you choose the right places to go and the right beers to drink.

I've travelled to Lithuania a number of times over the last four years to learn as much as I can about Lithuanian beer, and this book summarizes what I've learned. It describes the various styles of beer made in Lithuania, the main breweries, and where to find the beers. It also gives some cultural, linguistic, and historic background.

Post summary in English:
A book in English describing Lithuanian beer culture was published. Electronic book is available for download here, you can buy a papaer book at Ceatespace and Amazon.

Skaityti toliau >>

Semo Adamso paslaptis

Viena is pirmųjų JAV craft alaus daryklų Boston Beer Company verda jau visame pasaulyje išgarsėjusiį alų Samuel Adams. O iš visų šio Lietuvos prekinio ženklo rūšių žinomiausia yra Samuel Adams Boston lager - daryklos vizitinė kortelė. Nors verdamos ir kitos įdomios bei madingos rūsys (žinoma, kaip be IPA), tačiau Bostono lageris yra ypatingas. Jis yra pilno skonio, bet lengvai geriamas, ne per daug įmantrus, todėl patinka ir nelabai nusimanantiems apie alų , ir alaus žinovams.

Kaip lageris šis alus yra gana tamsios spalvos (gal tiksliau būtų sakyti, kaip šviesusis lageris), vidutinio kūno , su labai malonia salykline baze, turi tokio specifinio saldumo (ne ne, nieko panašaus į "lietuviškaą karamelinį") ir subalansuotą apynių kartumą. Tai viena iš Samuelio paslapčių.

Kita paslaptis akivaizdi, bet sunkiai suprantama. Jei turite galimybę, būtinai paragaukite pilstomo semo (paprašius bare Boston lager, barmenė perklausė: "Sam?"). Antroji paslaptis ir klausimas yra, kaip jie sugeba padaryti tokias skirtingas šio alaus versijas iš statinės ir iš butelio. Kartais atrodo, kad tai kitas alus... Butelinis variantas turi kažkokį pramoninio alaus prieskonį, nebėra kūno ir specifinio saldumo. Beje ir gaminamas jis Niujorke.

Linkėjimai iš Čikagos!

Skaityti toliau >>

Pakruojo amatų, muzikos ir alaus festivalis: geriausio alaus rinkimų rezultatai

Skelbiame vaizdo reportažą iš Pakruojo amatų, muzikos ir alaus festivalio, kuriame Didžiojoje scenoje skelbiami geriausio alaus ir geriausios giros rinkimų nugalėtojai.

Iš viso vertinimui buvo pateikta 71 alaus rūšis ir 17 giros rūšių.

Tiems, kas nenori žiūrėti vaizdo įrašo, pateikiame statistinius duomenis raštu. Atkreipkite dėmesį, kad gira buvo vertinama pagal kitokią sistemą, todėl ir balai kitokie.

Vis dėlto vaizdo įrašą pažiūrėti verta: pajusite festivalio atmosferą, o taip pat pasiklausykite už kadro vis pasigirstančius publikos komentarus :)

ŠVIESIEJI LAGERIAI
1. Jurgenborg (Klausučių bravoras) - 44
2. Šviesusis (Kauno Alus) - 37,2
3. Proginis (Rinkuškiai) - 35,2
4. Girinis Šviesusis (Aluverda) - 35
5. Miežinis (Rinkuškiai) - 34,5
6. Putos lengvas (Su Puta) - 34
7. Daujotų (Davra) - 31
8. Grafo (Biržų alus) - 29,5
9. Nefiltruotas (Gubernija) - 27,8

ELIAI
1. Užupio elis (Dundulis) - 43,2
2. Senolių Senovinis (Su puta) - 41,8
3. Ustukių šviesusis elis (Ustukių alus) - 29,5

TAMSIEJI LAGERIAI
1. Rinkuškių Juodasis (Rinkuškiai) - 37,8
2. Senojo Pasvalio Tamsusis (Alsteka) - 36,2
3. Kauno alaus Tamsusis (Kauno alus) - 34,8
4. Biržų tamsusis (Biržų alus) - 34,5
5. 666 (Klausučių bravoras) - 34,2

SPECIALIOS TECHNOLOGIJOS ALUS
1. Ziedonis (Klausučių bravoras) - 43,4
2. Black IPA (Dundulis) - 42,4
3. Ramūno Čižo alus (Ramūnas Čižas) - 39,8
4. Bėganti kopa (Raudonų plytų bravoras) - 36,8
5. Algio su medumi (Algio Grigonio IĮ) - 33,4
6. Brandintas vyšnių (Piniavos alutis) - 35
7. Jovarų su medumi (A. Udrienės IĮ) - 31

GIRA
1. Perkūnkiemio naminė - 90
2. Rozalimo - 88
3. Smetoniška - 87
4. Davros - 86
5. Raginėlio - 85
6. Algio - 83
7. Dundulio - 80
8. Rinkuškių Biržiečių - 77
9. Ustukių - 71
10. Senojo Pasvalio - 68

Skaityti toliau >>

Susitikime Pakruojo amatų, muzikos ir alaus festivalyje!

Artėja gražus renginys po atviru dangumi - Pakruojo amatų, muzikos ir alaus festivalis, kuris šiemet vyks rugpjūčio 1, 2 ir 3 dienomis.
Pernai tai buvo labai gražus, saugus, sėkmingas ir įdomus renginys. Tikėkimės, kad šiemet jis bus toks pat arba dar geresnis. Šiemet bus dar daugiau alaus rūšių - apie 50, geriausio alaus rinkimai, paskaitos, filmai apie alų ir, žinoma, pramoginė programa visiems skoniams.

Šio tinklaraščio specifika lemia tai, kad man įdomiausia yra festivalio alaus dalis. Kviečiu apsilankyti paskaitoje apie naminę aludarystę, kurią vesiu kartu su kolegomis namų aludariais Žalvariniu ir Aliumi. Visą paskaitų ir filmų programą galite rasti čia. Po paskaitos bus galima paragauti namų aludarių išvirto alaus.

Festivalio svetainė: http://www.pakruojo-festivalis.lt

Iki pasimatymo Pakruojyje!

Skaityti toliau >>

Reportažas: Vasaknų alaus ir muzikos festivalis

Praeitą savaitgalį Vasaknų dvare alaus ir muzikos entuziastai šventė šventę. Tris dienas gražioje dvaro teritorijoje putojo alus, grojo muzika ir vyko linksmi pokalbiai. Nors oro prognozė nežadėjo nieko gero, bet oras tikrai negadino nuotaikos: lietutis kažkiek pakrapnojo, bet ir saulutė gausiai palepino, ir Šiaurys labai nekamavo.

Daugiau festivalio nuotraukų galite rasti svetainėjė Fotogriausmas.lt

Festivalyje buvo pramogų visiems skoniams: muzika, cirko pasirodymai, karo klubo inscenizuotas II-ojo Pasaulinio karo mūšis, senoviškų automobilių paroda (ralio finišas), jodinėjimas poniais, tautodailininkų mugė, ekskursijos po Vasaknų bravorą, paskaita apie naminę aludarystę.

Festivalyje vyravo kamerinė, jauki aplinka, toks bendras atsipalaidavimas, netgi sakyčiau šiais laikais retai sutinkamas lėtumas – gerąja prasme :). Labai įdomus sumanymas buvo atsiskaitymas vietiniais pinigais – saknomis. Saknos įrodė, kad yra labai rimta valiuta – atsiskaityti visas tris dienas buvo galima tik jomis, prekybininkai jokių kitų pinigų nepripažino.

Man asmeniškai labai patiko grupės „Trol gniot el'“ pasirodymas, publika, susirinkusi į mano paskaitą ir degustacija po jos ir naujas neragautas „Dundulio“ alus – Juodoji IPA.

Degustacijai namų alaudariai pristatė 4 rūšis savo alaus:
Alius – R2V3 ir R1V1 (šviesieji eliai),
Gediminas (GiN) – Bergschlößchen WIT (2 virimas, witbier),
Povilas (Žalvarinis) – Paslaptingoji vyšnia (alus su namine vyšnių uogiene).

Namų aludarių degustacija. Neringos Samuolienės nuotraukos

Taip pat prie „naminių“ degustacijos prisijungė Sankt Peterburgo darykla „Drakkar Brewery“, kuri visus pribaigė su savo Porteriu (Kexholm porter) ir Trippeliu (Landskron ale).

Drakkar Brewery alaus padukai

Jūsų dėmesiui trumpas interviu su „Alaus brolijos“ seniūnu ir pagrindiniu renginio organizatoriumi Vidmantu Laurinavičiumi.

1. Kokia buvo festivalio idėja? Kuo jis skiriasi nuo kitų festivalių?
Idėja buvo populiarinti mažuosius aludarius, juk tai ir yra bendra ALAUS BROLIJOS misija. Mums buvo pasiūlyta data, vieta ir nusprendėme, kad reik padaryti. Juolab Zarasų regione nieko panašaus dar nebuvo vykę.  Kuo  skiriasi? Sunku sakyti kuom skiriasi, nes alaus festivalių Lietuvoje turim vos kelis, taigi ir skirtumus sunku pasakyti.

2. Nori nenori imi lyginti festivalį su Pakruojo festivaliu (nes daugiau kaip ir nėra tokių). Kuo jie panašūs ir kuo skiriasi?
Vasaknų festivalis buvo mažesnis ir jaukesnis. Nebuvo tikslo surinkti visų įmanomų aludarių, bet geriau apsistoti ties keliais įdomiausiais. Pakruojis gi yra didysis Lietuvos alaus festivalis, kuris ir dešimtkart didesnis ir platesnio užmojo. Vasaknose gi buvo daromas mažas kamerinės aplinkos festivalis.

3. Kaip praėjo festivalis, koks bendras vertinimas?
Kol  kas  sunku sakyti vertinimus. Buvo geras oras, linksma kompanija, smagi  muzika,  geras alus. Tegul vertina tie, kas ten ilsėjosi, o aš kadangi dirbau, tai ir laiko neturėjau pažvelgti į viską iš šono.

4. Ar buvo kokių nors incidentų, juokingų istorijų?
Incidentų išvengta. Tiesa vienas Lietuvos pseudopatriotas bandė nutraukti II Pasaulinio karo inscenizaciją, agitavo visus eiti iš ten, trukdė žmonėms žiūrėti ir filmuoti, rėkavo neremti šio festivalio ir važiuoti iš jo ko greičiau. Bet teko jam vienam palikti teritoriją.

Dar buvo tokia juokinga šeimynėlė, kuri tris kartu bandė įsivežti savo sidro ir alaus gėrimų. Ir kiekvieną kartą nuvažiavus už kampo nugerdavo kelias skardines ir vėl bandė patekti į teritoriją. Vėliau draskė akis, kad internete nebuvo parašyta, kad savo alus negalima vežtis. Kai jie mums galutiniai nusibodo, konfiskavome alų, pažadėję jį gražinti sekmadienį. Bet jie sekmadienį pramiegojo, kai išvažinėjo apsauga, ir neteko net 4 skardinių sidro ir poros skardinių alaus. Bet
skandalus  kelia iki šiol. Ir dar viena jų - pensijinio amžiaus moteris kiek supratau su sūnaus šeima.

5. Kas buvo festivalio vinis, dėl kurio tie, kurie nedalyvavo turėtų gailėtis?
Vinis manau buvo tiek II Pasaulinio karo inscenizacija, tiek cirko pasirodymas, tiek stipri muzikinė dalis. Ir aišku geras oras bei alus! Nuoširdūs aludariai, maisto gamintojai. Viskas ten buvo gerai, išskyrus kelis techninius niuansus, kurie privertė kai kurias programos dalis vėluoti arba teko juos atšaukti.

Savaime suprantama, irgi įdomi (žmonės sakė) tamstos paskaita apie alų, bei rusų alaus daryklos "Drakkar" prisistatymas. Pats deja tai turėjau praleisti dėl organizacinių rūpesčių.

6. Ar jau galima ruoštis kitų metų Vasaknų festivaliui? Ar jis bus organizuojamas?
Kol kas mintys dar šių metų festivalyje. Todėl apie kitus metus dar anksti galvoti.

7. Kokius kitus renginius Alaus brolija numato rengti (ar dalyvauti) šiais metais?
Sudalyvausime su alaus paskaitomis "Pakruojo amatų, muzikos ir alaus festivalyje", o metų antroje pusėje vyks tradiciniai mūsų renginiai: rugsėjo 20 dieną – "Alutinio maratonas" (šiemet švenčiantis 10 metų jubiliejų) ir gruodžio mėnesį – "Nacionalinis Giros Ringas". O kitų metų pradžioje bandysime užkurti jau antrąją „Žmogšalą“", kuri įvyks 2015 m. vasario 28 dieną.

Skaityti toliau >>

Vasaknų alaus festivalis - jau šį savaitgalį!

Pirmą kartą rengiamas Vasaknų alaus festivalis – jau šį savaitgalį. Penktadienis 13-ta, Antaninės, pilnatis ir dar daug gražių sutapimų jūsų laukia tą savaitgalį. Įdomu tai, kad tai netradicinis alaus festivalis. Anot organizatorių, Vasaknų dvaro (Vasaknos, Zarasų raj.) ir parko teritorijoje tris dienas Jūsų lauks rinktiniai Lietuvos aludariai, netradicinis maisto patiekimas.

Vasaknų dvare, kaip ir priklauso tikram dvarui, veikia alaus bravoras. Atvykusiems į šventę bus galimybė jame apsilankyti.

Šventės teritorijoje bus naudojama vietos valiuta – saknos, alus bus pilamas į molinius bokalus, o plastmasiniai indai nebus smarkiai toleruojami. Taigi galit pasiimti savo indų!
Labai sveikintinas dalykas, kad alaus bus galima pirkti ne tik pilnais bokalais, bet ir 100 ml degustacinėmis dozėmis. Planuojama surinkti 5-6 tik įdomiausius Lietuvos aludarius, kurie pateiks apie 20 skirtingų skonių ir stilių alų. Šventės teritorijoje veiks vaisių ir daržovių turgus, suvenyrų krautuvė, bankas ir kitos pramogos.

Įdomus šventės akcentas - galimybė susipažinti su Rusijos craft alaus daryklos Drakkar Brewery atstovais. Iš organizatorių svetainės:
Svečių teisėmis mūsų festivalyje dalyvaus ir alaus darykla iš Sankt-Petersburgo – DRAKKAR BREWERY. Tai maža “kraftinė” elius gaminanti alaus daryklėlė. Festivalyje dalyvaus ir aludaris, kuris susipažinęs su Vasaknų dvaro įranga, pažadėjo išvirti alaus specialiai kitai šventei. Kadangi šios daryklos alumi šiemet nebus prekiaujama, bet jį galėsite paragauti specialios degustacijos metu (žr. programą). Degustacijos metu susitiksite ir su aludariu ir kita alaus daryklos komanda, galėsite pabendrauti ir užduoti klausimus.

Taip pat festivalyje trumpai pasirodys ir šio tinklaraščio autorius – kam įdomu, galėsite pasiklausyti paskaitos apie namų aludarystę, o taip pat paragauti namų aludarių išvirto alaus.

Festivalio programa

Daugiau informacijos rasite festivalio svetainėje: www.vasaknos.org

Iki susitikimo Vasaknose!

Skaityti toliau >>

Ragautuvės: Utenos Kvietinis

Keista, kad Lietuvoje dar iki šiol buvo didžiųjų aludarių, savo asortimente neturinčių kvietinio alaus. Mano nuomone kvietinis alus turi gana lengvai išgaunamą išskirtinį skonį, nors kai kurie aludariai ir šioje vietoje sugeba susimauti. Bet dabar ne apie tai.

Šiais metais visi suskubo išvirti savo kvietinį: Kalnapilis White Select, Volfas Engelman „Baltą pintą“ ir „Fortas Weissbier“ kiek seniau kvietinį alų išleido Vilkmergė ir Kauno alus. Keista, kad ilgus metus kvietinį alų gamino tik dvi daryklos (Gubernija – Kvietinį baltą, Švyturys – Baltą, na ir Vilniaus alaus Kvietinis galėtų būti prie senesnių).
Įdomu tai, kad visos daryklos daro vokiško stiliaus (hefeweizen) kvietinį alų ir tik viena – Kalnapilis bando daryti belgiško stiliaus (witbier) kvietinį (tiesa, kol kas gana nuosaikią jo versiją, turbūt nenorėdami išgąsdinti konservatyviųjų Lietuvos alugerių).

Neseniai parduotuvių lentynose pasirodė balta Utenos skardinė, ant kurios parašyta, jog joje – kvietinis alus. Jau norėjau čiupti, bet sustabdė užrašas mažesnėmis raidėmis: aromatizuotas. Visgi skardinę paėmiau, perskaičiau sudėtį, įsitikinau, kad ten dedami kažkokie neįvardinti aromatizatoriai ir mintyse „nurašiau“. Kažkodėl man iš karto ėmė vaidentis Kronenbourg blanc, kuris irgi yra aromatizuotas ir tų aromatizatorių man jame yra per daug. Tą dieną viskas taip ir baigėsi.

Po geros savaitės užsuko svečių, jie atsinešė aukščiau aprašytą baltą skardinę, sako radom naują alų, reikia paragauti. Ką gi – teko ragauti :)
Viskas geriau negu tikėjausi. Aromatizatoriai per daug neišsišoka, alus lengvai geriamas, kvapnus, tik šiek tiek skystokas. Lyg ir bandyta išgauti kažką panašaus į witbier skonį. Tokie įspūdžiai buvo, kai gėrėme labai šaltą alų.

Aš esu didelis kvietinio alaus mėgėjas. Ne kartą esu pasakojęs istoriją, kad kai atsirado pirmasis Lietuvoje kvietinis alus, aš jį gerdavau šiltesnį, kad tik kuo geriau jaustųsi aromatas ir mielių skonis. Tačiau, kai sušilo šiuo metu aprašomas aromatizuotasis, supratau, kad jo gerti nebegaliu. Alus išsibalansavo, išlindo kažkokie sintetiniai skoniai, alus sau – aromatizatoriai sau. Nors ir ragavau, bet nemeluodamas galiu pasakyti, kad nepirkau ir nepirksiu :)

Skaityti toliau >>

Naminio alaus su Kalnapilis WHITE mielėmis degustacija ir konkursas

Visa ši istorija prasidėjo per naujo alaus Kalnapilis WHITE Select pristatymą, kuomet susipažinome su Kalnapilio vyr. aludariu Ričardu, kuris pasirodė esąs labai šiltas žmogus. Grįžęs sakiau, kad pasitvirtina taisyklė, jog aludaris negali būti niurzga. Kadangi WHITE Select aluje esminis elementas yra belgiškos mielės, pasiūliau idėją pasidalinti jomis su namų aludariais ir paimprovizuoti belgiško kvietinio alaus tema. Atsirado 20 namų aludarių, susidomėjusių šiuo eksperimetu, iš Panevėžio atkeliavo mielės ir nuotykis prasidėjo. Tai jau ne pirmas kartas, kai namų aludariai eksperimentuoja su pramonėje naudojamomis mielėmis (prieš tai buvo Švyturio kvietinio ir lagerio mielės).

Renginio dalyviai: west, Peckelis, Julius47, Jonė, Žalvarinis, Lrytas1, puaka, Ričardas, GiN, Vidma Alutis, Pofkė, Asta

Iš pradžių mintis buvo tokia: visi išverda alų, nusiunčiam Ričardui, jisai ištiria mūsų kūrinius savo laboratorijoje ir pateikia rezultatus. Paskui kilo mintis visiems susibėgti ir kartu paragauti, kas gavosi. Pradėjus planuoti susitikimą, viskas ėjosi „košės iš kirvio“ principu: gal reiktų užkandžių, gal paragaujam ir WHITE'o, gal padarom konkursėlį, gal pasikviečiam fotografą... Žodžiu, viskas pavirto į mini renginį Vilniaus bare „Dirty Duck“ su degustacija, geriausio alaus konkursu, žurnalistais ir fotografais. „Purvinajame ančiuke“ lankiausi pirmą kartą, visai nebloga vieta, tik muzika gal šiek tiek per garsiai grojo, bet čia pataisomas dalykas.

Vertinimo komisija dirba

Geriausią alų rinko Kalnapilio vyr. aludaris Ričardas, alaus ekspertas Vidma Alutis, namų aludarių atstovas Pofkė ir Kalnapilio technologė Asta.

Vidma pozuoja žurnalistams

Degustacija - uostymo fazė

Lygiagrečiai vyko nemažiau įdomus ir linksmas alaus ragavimas be jokių įsipareigojimų - tiesiog grynas malonumas :)

Degustacija - uostymo fazė įgauna piktnaudžiavimo pobūdį :)

Įdomu, kad prizines vietas laimėjo alūs, kurie daugmaž taikė į klasikinį belgišką kvietinį alų (witbier). Šio stiliaus pagrindiniai bruožai yra nesalyklinių kviečių naudojimas vietoje kvietinio salyklo ir prieskoniai - dažniausiai kalendra ir apelsinų žievelės. Ar komisija buvo tradiciškai nusiteikusi, ar eksperimentai buvo mažiau pavykę, bet klasika nugalėjo. Tiesa, gaila, kad ne visiems pavyko pristatyti savo alų konkursui: kai kam nesigavo norimas rezultatas, kai kuriems fermentacija dar tebesitęsia (jau 3 svaites!). Priėjome bendrą išvadą, kad šios mielės yra gana įnoringos ir ne taip lengva jas pažaboti.

Konkurso nugalėtojai (laimėtojai ir nuorodos į jų receptus surašyti po nuotraukomis):

3 vieta. Žalvarinis ir jo alus Kalnas

2 vieta. Lrytas1 ir jo alus Kalkvietys

Konkurso nugalėtojas gavo teisę išvirti vieną partiją savo alaus Kalnapilio nano-bravorėlyje (30 litrų), kuriame Ričardas eksperimentuoja virdamas naujas rūšis ar pasirinkdamas naujas medžiagas. Jis dabar labai suka galvą, ką čia išvirus :)

1 vieta. GiN ir jo alus Bergschlöschen WIT

Renginys išėjo jaukus ir be jokių oficialių perspaudimų. Tikėkimės, kad tai bus dar vienas kelio stulpelis tolimesnio bendravimo tarp namų aludarių ir, kaip sakė Žalvarinis, BIG brothers. Visi renginyje dalyvavę aludariai gavo po „savaitgalio rinkinuką“: dėžę WHITE'o ir taurių rinkinuką ir tai maloniai nustebino.

Nuotraukos: Gintaro Mačiulio

Apie šį renginį taip pat rašė:
west
Žalvarinis (Facebook, reikia prisijungti)
„Lietuvos žinios“

Apie „Dirty Duck“ rašė:

AlusAlus.lt - Dirty Duck: geriau nei tikėjomės

Skaityti toliau >>

Ragautuvės: Du Volfo Engelmano baltieji

Alaus darykla Volfas Engelman paskutiniu metu pateikė net kelias naujienas, vieną iš jų (alų Meister) jie labai reklamuoja, o štai apie savo pasirodžiusius du kvietinius - tyli. Gal jie, kaip ir kita Kaune esanti alaus darykla, galvoja, kad reklamuotis yra nelabai gero tono ženklas, bet yra kaip yra. Apie tai, kad pasirodė naujas alus, sužinojau tik iš kolegos namų aludario ir griežtojo tinklaraštininko Vidmanto Nuolaidos. Keista, bet nei vienos iš trijų naujų alaus rūšių nėra daryklos tinklalapyje, jei netikite, nueikite į skyrelį „Produktai“ ir pamatysite, kad nemeluoju. Jeigu reklamos nebuvimas gali būti pateisinamas prisiruošimo bei lėšų reikalingumu, tai savo tinklalapio apleidimas yra nepateisinamas...

Taigi, paskaitęs pamąstymus, kad abu VE kvietiniai gali būti tas pats alus, tik supilstytas į skirtingus butelius, ragauju juos „vieną šalia kito“, kad galėčiau palyginti.

Balta pinta - labai malonus aromatas, alus švelnus, gaivus ir lengvas. Išvaizda irgi atitinkanti vokiško stiliaus kvietinio alaus standartus: šviesi spalva, gražiai drumstas, su tvirta akinančiai balta standžia puta.

Fortas Unfiltered Weissbier - kartesnis, daugiau mielių (nes nefiltruotas), mažiau aromato. Išvaizda irgi kažkokia „purvinesnė“ ir ne tokia maloni. Bendras apibūdinimas - alus kažkoks sunkesnis. Gali būti, kad likusios mielės, kurių yra gana daug, ir duoda tą kartumą, o taip pat gali būti, kad apynių šiek tiek daugokai mostelta.

Mano nuomone, tai nėra tas pats alus, nors kita vertus ir to paties alaus filtruota (bent jau dalinai, nes mielių šiek tiek likę) ir nefiltruota versijos turėtų skirtis. Bet kokiu atveju, rinkčiausi Baltąją pintą.

Kadangi ragavau vakare, galvojau sudėsiu gamintojų nuotraukas, tačiau, kaip jau skaitėte aukščiau, gamintojai kol kas slepia savo alaus pasirodymo faktą, tad laikinai pasiskolinau nuotraukas iš to paties Vidmano Nuolaidos, ačiū :)

Skaityti toliau >>

Ragautuvės: Anchor Steam Beer (San Francisco)

Steam beer kartais tituluojamas vieninteliu alaus stiliumi, kuris buvo išrastas Amerikoje. Jeigu trumpai, tai senais laikais (Aukso karštligės metu) žmonės darė lagerį, bet neturėjo galimybės šaldyti misą fermentavimo metu. Gavosi lageris fermentuotas šiltai. Šiais laikais temperatūra yra kontroliuojama, bet vis tiek tai yra gana pilno skonio lageris fermentuotas šiltesnėje nei įprasta lageriui temperatūroje. Įdomus faktas, kad panašus stilius yra susiformavęs ir Šiaurės Korėjoje, nes ten elektra tiekiama (jeigu pasiseka) tik kelias valandas per dieną, tai su šaldymu nekas. Kiek teko skaityti, visai neblogas steam beer'as ten jiems gaunasi.

Nepavyko rasti informacijos, kodėl amerikiečiai nedarė elio, juk tada šaldymo problema atpuola. Turbūt ten buvo imigrantai iš lagerinių šalių :)

Alus tamsaus gintaro spalvos, su standžia kremine puta, lengvai geriamas, saikingai juntama karamelė. Jaučiasi, kad jis toks pusiau elis, pusiau lageris, bet gerąja prasme. Turiu omenyje, kad kartasis pas mus didžiosios daryklos pabando daryti elį ir jį tiek "priglušina", kad jis įgyva visiškai lagerinį charakterį.
Įdomu tai, kad šio alaus gamyboje (karbonizacijai) naudojama kräusening technologija.

San Franciske Anchor Steam jis labai populiarus ir vietinių mėgstamas, teko bendrauti su žmonėmis baruose, kai kurie jų sako net negalvojantys, ką užsisakyti atėjus į barą.

Būtina paragauti būnant San Franciske arba bet kokiu kitu atveju, jei tik šis alus yra prieinamas.

Gamintojas: Anchor Brewing (San Francisco).

Skaityti toliau >>

Tyrimas: ar Anglijoje geriamas šiltas alus?

Seniai seniai, kai dar nežinojau, kuo skiriasi lageris nuo elio, laikas nuo laiko išgirsdavau pasakymą, kad anglai geria šiltą alų. Kadangi Lietuvoje buvau ragavęs šilto (karšto) alaus, galvojau, kad prieš pateikiant alų Anglijoje jį pašildo. Prisimenu galvojau, kaip nepatogu barmenui: pas mus tiesiog įpila ir viskas, o ten dar reikia šildyti.

Angliškas elis turi kompleksiškesnį skonį ir norint jį atskleisti, jis patiekiamas rūsio temperatūros (+10-14°C). Niekas nieko ten nešildo :) Alaus statinė (angl. cask) paprastai būna vėsiame rūsyje, kur natūraliai laikosi atitinkama temperatūra, o alus užpumpuojamas rankine pompa, todėl yra mažiau gazuotas, nes įpylimui (slėgiui sukelti) nenaudojama angliarūgštė.

Kažkada, kai dar nebuvau lankęsis Anglijoje, paklausiau vieno anglo, kaip atrodo tas šiltas alus. O jis man labai paprastai paaiškino iš kur kilo šilto alaus mitas. Amerikiečiai geria alų atšaldytą iki tokios temperatūros, kad net „rakina žandikaulius“, tai jie daugiausia ir prisidėjo platindami mitą, kad anglų alus geriamas šiltas. Žinoma, kai amerikietiškas lageris (kuris šiltas būtų negeriamas) yra patiekiamas +3-4°C, o angliškas elis +10-14°C, jis atrodo sąlyginai šiltas. Kitose šalyse (Vokietija, Čekija ir kitose lagerio šalyse, taip pat ir Lietuvoje) įprastinė alaus temperatūra yra 6-7°C. Ne taip ekstremalu, kaip JAV, bet vis tiek nemažas skirtumas nuo anglų.

Lietuvoje turime problemą, kad alus pilstomas naudojant angliarūgštę ir šaldymo įrangą, kuri pritaikyta lagerių išpilstymui. Net jei bare ir būna vienas kitas kitokio alaus kranas, kurį reiktų įpilti šiltesnį, jis vis tiek praeina „lagerinį“ šaldytuvą ir norint pajusti visą jo skonį, reikia laukti kol pašils.

Neseniai teko lankytis Robino Hudo tėvynėje Notingeme, Anglijoje. Apsiginklavau elektroniniu termometru ir pabandžiau padaryti trumpą tyrimą, kokios gi temperatūros alus atnešamas tradicinio pub'o lankytojui. Visų pirma, pasirodžiau visiškas gykas (angl. geek), nesitikėjau, kad paprastu elektroniniu termometru žmonėms galima padaryti tokį įspūdį! :) Pirmas klausimas būdavo ką matuoju (dažniausias spėjimas: alkoholio koncentraciją), o antras klausimas, ar atsivežiau šį smailų prietaisą rankiniame bagaže.

Jūsų dėmesiui - eksperimento rezultatų apžvalga.

Pirma diena
Pirmasis apsilankymas tradiciniame angliškame pub'e Bell Inn, esančiame Notingemo senamiestyje. Pradžiai užsisakau puspintę jų tradicinio biterio:
Bell inn bitter 3,8% - temperatūra 11°C. Lengvas vaisinio charakterio biteris su skrudintų salyklų užuominomis, rūgštokas, kartus. Kvape salyklas ir apynių rūgštelė.

Galvojant, ką čia dar įdomaus paragavus, akis užkliuvo už nematyto stiliaus - extra pale ale. Iš pažiūros bokale atrodo kaip lageris, tikrai labai šviesus. Iš skonio tai labai lengvas pale ale, apynių nepagailėta, labai lengvai geriamas. Extra Pale Ale - 12°C.

Na ir pabaigai norėjosi ko nors tokio pilnesnio kūno ir su rimta apynių doze, iš pavadinimų tokiam tikslui be konkurencijos tiko Double Monster IPA - 13°C. Ne toks baisus monstras kaip jį piešia, tiesiog tvarkinga IPA. Reikia nepamiršti, kad esu Anglijoje, o ne JAV. Net ir ekstremaliuose stiliuose jaučiamas angliškas rafinuotumas, tad skonio receptoriai nenudega :) Kiek pavyko sužinoti, žodis double pavadinime yra todėl, kad naudojami dviejų rūšių apyniai.

Vakarieniaujame itališkame restorane, kuriame angliško alaus nėra, tenka gerti itališką lagerį, kuris pateikiamas atitinkamos stiliui temperatūros: Bira Moretti - 7°C

Kadangi viešnagė Anglijoje šį kartą labai trumpa, dar nesinori eiti namo, tad patraukiu su dviem anglais elio mėgėjais į kokį nors pabą išlenkti dar po pintą prieš miegą. Pasirodo, tai ne taip paprasta. Anglai pripratę anksti pradėti ir anksti skirstytis namo. 23 valandą daugelis barų užsidaro arba dar leidžia pabaigti turimą alų, tačiau įpilti jau nebegali. Aplankę keletą barų, randame veikiantį iki vidurnakčio - Canal House pub. Notingemas yra ant Trento upės kranto, upės labai svarbios angliško elio istorijoje, o ypač pale ale ir india pale ale išpopuliarėjimo istorijoje. Taip pat yra iškasti keletas kanalų, kurie jungia miestą su upe. Ant vieno tokio kanalo kranto ir yra įsikūręs pabas Canal House. Įdomu tai, kad kanalas įeina į patį pastatą, kuriame "priparkuotas" stovi laivelis.
Čia ragauju Nottingham Crocus - 11°C, salyklinio charakterio šviesųjį elį, kur salyklas ir apyniai skamba tokioje harmonijoje, kad mėgavausi iki paskutinio lašo. Vakaro pabaigai pasiimu Sublime Chaos Breakfast Stout, kurio temperatūros, deja, nepamatavau, turbūt užsikaifavęs nuo Crocus'o :) Manau nereikia sakyti, kad stautas buvo puikus (galvojate, kad giriu viską iš eilės? Skaitykite toliau).

Antra diena

Po darbų nueiname į pubą, esantį visai šalia Nottingham Trent universiteto (Notingeme yra du universitetai: Nottingham ir Nottingham Trent). Jis yra pamėgtas universiteto dėstytojų ir studentų - juk visi mėgsta alų.

Kažkaip pamiršau, kad prieš keletą metų jau esu buvęs šiame pabe ir užsisakau IPA, gaunu Greene King IPA - 10°C. Tai buvo pirmasis nusivylimas - kol kas blankiausia mano ragauta IPA. Apynių nesijaučia, kažkokia vandeninga ir šiaip nedžiuginanti. Aišku, kiti ragauti alūs kartelę buvo užkėlę aukštai, bet vis tiek. Iš vietinių sužinojau, kade Greene King jau tapo visai nebe maža darykla, tai gal dėl to rezultatai nedžiugina? Orientuojasi į tai, kad "visiems patiktų"? O anglai paskutiniu metu vis dažniau renkasi lagerius - jiems tai įdomiau, nes eliai yra kasdienybė. Ne vienam bare mačiau kokius keturis elio kranus ir kokius šešis lagerio. Beje, eliu anglai vadina senuosius elius, pavyzdžiui stautas yra

stautas, biteris yra biteris. Kažkada teko atsidurti tokioje situacijoje, kad viešbutyje paklausiau, ar turite elio, sako neturim. Galvoju velnias, teks gerti lagerį, gerai, kad sumojau paklausti, o ką turit. Sako turim biterio, stauto :)

Po nenusisekusios ipos ragauju Harvest Pale - 11.5°C, nepavyko išsiaiškinti, ar jis tikrai gaminamas su šviežiais apyniais, ar tik pavadinimas toks, bet turi tokios gaivios rūgštelės, kuri primena šviežius apynius. Kartočiau dar vieną tokio paties, bet norisi paragauti ko nors naujo, šįkart tai Belhaven Grand Slam - 11°C. Ant šio nelabai aiškaus stiliaus alaus etiketės pavaizduoti regbio žaidėjai, kurie, kaip žinia yra dideli alaus mylėtojai. Tai buvo paskutinis ir nelabai ypatingas alus šiame bare, traukiame kažkur pavalgyti vakarienės. Anglijos baruose pavalgyti nelabai gausi, nebent kuklių užkandžių prie alaus. Barai yra skirti alaus gėrimui ir bendravimui, o valgyti tenka eiti į kitas įstaigas. Beje, šiame bare teko ragauti dar niekada neragauto užkandžio prie alaus - džiovintų žaliųjų žirnelių su vasabio (japoniškųjų pipirkrienių) pastos luobele - labai įdomus skonis.

Taigi, vakarienė. Nueiname į Jamie Oliverio itališko stiliaus restoraną, kuriame galima gauti ir alaus. Alus įdomus kaip ir Jamie'o patiekalai. Į restoraną patekti nelengva, nes penktadienio vakaras. Rezervuojame staliuką, kuris mums pažadamas po pusvalandžio. Pasivaikščioję grįžtame per anksti, tad pasiimame gėrimų apetito sužadinimui.Ragauju angliškai itališko alaus Liberta - 4,5°C. Italian passion and British know-how, na ir ką tu žmogus gali pasakyti prieš :) Šiaip labai neblogas lageris, apyniuotas angliškais Bramling Cross apyniais, dar sako dėta akacijų medaus - gal kvape šiek tiek ir jaučiasi.

Prie maisto norėjau kažko tikrai angliško, t.y. elio. Užsisakau alų Robino Hudo motyvais - Maid Marian 12°C. Elis su šviežiais apelsinais - vėlgi gana Oliveriška. Kvape apelsinai juntami kaip apelsinai, o skonyje - kaip žievelių kartumas. Įdomus žoliškai apelsininis alus.

 

Tai, kad valgymas ir alaus gėrimas Anglijoje vyksta skirtingose vietose yra gana keista, bet gera tradicija yra tai, kad prieš vakarienę reikia nueiti į barą, o po vakarienės irgi dažnai nueinama "po paskutinį". Tad traukiam ko nors skanaus paskutiniam vakarui.

Paskutinei pintai pasirenkame seniausia Anglijos užeiga (angl. inn) save tituluojantį barą "Ye Olde Trip to Jerusalem". Legenda byloja, kad baras įkurtas 1189 metais po Kristaus ir kad jame paskutinį bokalą prieš iškeliaudami į kryžiaus žygius išlenkdavo kryžeiviai. Čia pasirenkame Dusty Penny Porter, kuris patiekiamas 12°C temperatūros. Porteris labai tinka vakaro pabaigai.

Taigi, nedidelis tyrimas parodė, kad Anglijoje (bent jau Notingeme) tikrai yra geriamas šiltesnis alus nei mūsuose. Kita vertus, tie alaus stiliai, kuriems reikia žemesnės temperatūros, yra tvarkingai atšaldomi ir pateikiami kaip priklauso. Robinas Hudas neduos man sumeluoti :)

Skaityti toliau >>

Naujas alus: J.W. Reincke

Kažkaip tyliai parduotuvėse atsirado naujas Švyturio alus, pavadintas bravoro įkūrėjo J. W. Reincke's vardu. Švyturys švenčia 230 metų jubiliejų, ta proga nusprendė pagerbti savo įkūrėją. Keista, kad nėra jokios reklamos, bet gal atsiras vėliau, kaip buvo su neseniai pasirodžiusiu Kalnapilio White.

Iš atminties iškilo faktas, kad alus tokiu pačiu pavadinimu jau kažkada buvo pasirodęs kaip pilstomas Klaipėdos šventėse (panaršymas paieškos sistemose tai patvirtino), bet buteliuose tai naujiena.

Pastebėjau šį alų dėl etiketės dizaino, kuris man labai patiko - neperkrautas, kaip dabar madoj tarp pramoninių aludarių. Kamštelis irgi gražus, kolekcionieriams vienas džiaugsmas.

Pats alus labai nenustebino, bet labai ir nenuvylė tokia šiek tiek pilnesnio skonio "Ekstra". Turbūt daugiau karamelinio salyklo įdėta. Spalva graži, puta kaip visada. Įdomu būtų paragauti pilstomo (kažin, ar bus?). Ai, dar neparašiau apie aromatą. Aromatas? Koks aromatas? Paskutiniu metu ragauju nemažai caft (velnias, kaip reikia lietuviško termino!) alaus rūšių, tai dėl aromato - patys suprantate, kokia situacija... ;)

Skaityti toliau >>

Cukraus skaičiavimas alaus užgazavimui (2dalis): cukraus rūšys

Praėjo tik 2 metai nuo straipsnio pirmosios dalies paskelbimo ir štai jūsų dėmesiui antroji straipsnio dalis, kurioje sužinosite apie cukraus rūšis, kuo jos skiriasi ir kokią įtaką daro alaus užgazavimui (karbonizacijai). Džiugu, kad pirmoji straipsnio dalis buvo gana populiari, o taip pat pergyveno jau du tinklaraščius ir šiuo metu yra perkelta į trečią :)

Cukraus rūšys

Nuotrauka: Tina Phillips / FreeDigitalPhotos.net

Cukrus, sacharozė – vandenyje tirpstantis saldus disacharidas, dažniausiai gaminamas iš cukrinių runkelių, cukrašvendrių, žinomiausias šių dienų natūralus saldiklis.

Šia prasme žodis „cukrus“ neturi daugiskaitos. Tačiau žodis cukrus turi ir bendresnę reikšmę „vandenyje tirpus saldus sacharidas“. Tokiems cukrums priklauso saldūs paprasti angliavandeniai – monosacharidai arba disacharidai. Šia prasme liet. cukrus turi ir daugiskaitą „cukrūs“, kuris reiškia skirtingas tirpių ir saldžių angliavandenių rūšis (gliukozė, fruktozė ir t. t.).

Cukrūs pagal struktūrą yra skirstomi į monosacharidus, disacharidus, trisacharidus ir polisacharidus.

Dažniausiai sutinkami monosacharidai: gliukozė, fruktozė ir galaktozė.
Kai susijungia du monosacharidai, jie suformuoja disacharidą.
Dažniausiai sutinkami disacharidai: sacharozė ir maltozė.
Sacharozė yra sudaryta iš vienos molekulės gliukozės ir vienos molekulės fruktozės, o maltozę sudaro dvi gliukozės molekulės.

Kai susijungia trys monosacharidai, jie sudaro kitos stukrūros cukrų, vadinamą trisacharidu. Alaus gamyboje dažniausiai sutinkamas trisacharidas yra maltotriozė, kuri yra sudaryta iš trijų gliukozės molekulių.

Kai susijungia 4 ir daugiau monosacharidai, tokie polisacharidai yra vadinami dekstrinais, mielės jų nefermetuoja. Dekstrinai kartais naudojami alaus pasaldinimui, dedami virimo metu.
http://en.wikipedia.org/wiki/Dextrin

Pagal saldumą cukrūs rikiuojasi tokia tvarka: fruktozė (saldžiausia), sacharozė, gliukozė, maltozė, maltotriozė (mažiausiai saldi).

Noriu atkreipti dėmesį, kad šiame straipsnyje yra nagrinėjami cukrūs, kurie naudojami alaus užgazavimui (angl. priming) ir jeigu sakoma, kad cukrus yra tinkamas, turima omenyje tik karbonizacija (užgazavimas). Kai kurie cukrūs, kurie tinka užgazavimui, gali netikti pagrindinei fermentacijai arba mielių starteriams (pvz. fruktozė), apie tai jau kita šneka.

Pirmojoje straipsnio dalyje buvo pateiktas  pavyzdys gazavimui su sacharoze (angl. sucrose) - pilnai fermentuojamu cukrumi. Sacharozė, tai mums įprastas baltasis cukrus, naudojamas buityje. Alaus gamyboje reiktų vengti cukraus pudros naudojimo, nes į ją yra dedama krakmolo ir kitų papildomų medžiagų norint išvengti sulipimo į gumuliukus (lipnumą reguliuojančios medžiagos :)).
Sakoma, kad sacharozė suteikia alui „sidro“ skonį, nors taip pat sakoma, kad skirtumą galima pastebėti tik lengvai apyniuotuose, lengvuose alaus stiliuose. Čia jau niuansai :)

Taip pat užgazavimui galima naudoti gliukozę (dar vadinamą dekstroze, kukurūzų cukrumi, vynuogių cukrumi). Gliukozė irgi yra pilnai fermentuojamas cukrus, bet jos cheminė sudėtis lemia tai, kad jos reikia dėti 15% daugiau (pagal svorį) lyginant su sacharoze, norint pasiekti tą patį karbonizacijos lygį. Paprasčiausia yra pasiskaičiuoti norimą užgazavimo lygį su sacharoze ir paskui pridėti 15% svorio.
Pirmojoje straipsnio dalyje, kur reikėjo 6 g/l sacharozės, perskaičiavus gliukozei gausime 7g/l.

Fruktozė puikiai tinka užgazavimui nesuteikia alui jokių pašalinių skonių.Fruktozė nerekomenduojama naudoti mielių starteriams, nes mielės "pripranta prie gero gyvenimo", t.y. prie lengvai fermentuojamos fruktozės ir nebenori „valgyti“ maltozės.

Laktozė – disacharidas sudarytas iš gliukozės ir galaktozės, randama piene (apie 2~8 proc.). Gaunama iš saldžių arba rūgščių išrūgų (dažniausiai sūrio gamybos šalutinis produktas). Laktozė (lot. lac arba lactis) reiškia pieną, o -ozė galūnė reiškia cukrų. Jos formulė C12H22O11. Laktozė yra disacharidas, kurio mielės nefermentuoja, todėl naudojama alaus pasaldinimui. Pavyzdžiui saldusis stautas angliškai dar vadinamas „milk stout“ dėl to, kad į jį yra dedama pieno cukraus - laktozės.

Medus
Medaus naudojimas užgazavimui nelabai rekomenduotinas, nes skirtingi medūs turi skirtingą cukrų sudėtį ir koncentraciją, todėl realiai negalima sužinoti, kokio saldumo cukrų dedate. Nebent galima ištirpinti vandenyje ir pamatuoti tankį.

Štai ką apie tai rašo Palmer'is. Palmer's online version of How to Brew:
"Honey is difficult to prime with because there is no standard for concentration. The gravity of honey is different jar to jar. I don't think there would be enough of a flavor contribution to justify the worry. I'm not against using honey as part of a recipe's planned bulk fermentables, as mentioned in above posts. I just don't think it's worth it to prime with."

Trečioje straipsnio dalyje skaitykite:

Cukraus skaičiavimas alaus užgazavimui (3 dalis): alaus užgazavimo procesas

Skaityti toliau >>

Festivalyje „Žmogšala“ sudalyvavo ir namų aludariai (papildyta)

Alaus brolijos organizuotame festivalyje „Žmogšala“ su savo alumi sudalyvavo ir trys namų aludariai: Linas, GiN ir Žalvarinis. Jų alaus kiekis netgi matosi grafike :) Turint omenyje, kad kiti tiekėjai buvo gigantai, palyginus su naminiais, tai labai džiugina. Bet svarbiausia, kad tokiu būdu populiarinama naminė aludarystė, šviečiami alaus mėgėjai.

Papildymas:
Pabendravau su Povilu (Žalvariniu), kuris daugiausia ir pristatinėjo naminį alų, sakė buvo labai didelis susidomėjimas ir alaus greitai nebeliko, kitiems metams turbūt planuosime rimtesnį naminių aludarių ir naminės aludarystės pristatymą.

Namų aludarių pristatyto alaus receptai:
Linas - Sakiškės Rūke
GiN - Žirmūnų Kartusis
Žalvarinis:
El Chupacabra
Pasakiškasis moliūgas
Beieškant ežiuko
Briedis
Šiaurės elnias

Kadangi pats asmeniškai nedalyvavau renginyje, apie įspūdžius iš festivalio siūlau paskaityti šiame tinklaraštyje: http://beer.lucky.lt/zmogsala-vilniaus-ziemos-alaus-festivalis/

Alaus brolijos (organizatorių) straipsnis apie renginį:
http://www.alutis.lt/f5ees7.php?fxxf=newsas&id=3863

Nuotraukos iš renginio:
https://www.facebook.com/events/411210252317740/

Tomo iš BeerGeek.lt įspūdžiai:
http://beergeek.lt/zieminio-alaus-festivalio-zmogsala-apzvalga/

Skaityti toliau >>

Naujas alus: Kalnapilis White Select

Kalnapilis klube „Tamsta“ vakar pristatė naują alų - White Select. Tai, anot daryklos atstovų, kvietinis belgiško stiliaus alus (witbier).

Alusalus.lt jau įdėjo fotoreportažą, tai nedubliuosiu, duodu nuorodą:
Fotoreportažas iš klubo „Tamsta“ kur vyko naujo Kalnapilio alaus pristatymas.

Štai ką apie alų rašo Kalnapilis savo pranešime spaudai:

„Kurdami „White Select“ laikėmės belgiškų aludarystės tradicijų ir itin kruopščiai derinome sudedamąsias dalis. Ir nors Lietuvoje dažniau sutinkamas vokiško tipo kvietinis alus, belgišką „baltąjį“ lietuviai taip pat jau spėjo pamėgti. Iš kitų šio alaus rūšių belgiškos tradicijos kvietinis išsiskiria itin plačia aromatų puokšte. Gurkšnis po gurkšnio atsiskleidžia vaisinės šio alaus skonio natos, vos juntamas apynių kartumas ir gvazdikėlių aromatas su subtiliai derančiu salsvu kviečių salyklo poskoniu“, – pasakojo vyriausiasis „Kalnapilio“ aludaris Ričardas Barakūnas. 

Savo įspūdžius iš renginio, alaus (kuris man patiko) įvertinimą, kai kurias kritines pastabas parašysiu vėliau, nes noriu dar ramiai namuose paragauti šio alaus, pažiūrėti, kokia jo kaina parduotuvėje - kad viskas būtų kuo objektyviau ir neužgožta tų gerų emocijų, kurių tikrai netrūko pristatymo renginyje.

Skaityti toliau >>